Kaip bepažiūrėsi, bet rokas yra smagu. Jo klausė mano tėvai, aš su juo užaugau, ir kas gali būti geriau už smagius apsistumdymus su bičiuliais ir visokio plauko pankais? Antra vertus, kai pagalvoju apie savo sumuštą nosį, nubrozdintą lūpą, išsuktą ranką, alumi sulaistytus marškinėlius... et, koks skirtumas. Matyt buvo verta.

Koncertas vėlavo. Labai. Iš pradžių skelbta, kad prasidės 19, vėliau nukelta iki 20 valandos, o startas duotas maždaug 21.30-22 val., nesitikslinau. Buvau nusiteikus taip skeptiškai, kaip tik galiu būti. Tačiau pradėjus groti uteniškiams AMBO, nutariau- „kurių velnių?“ Na, beliko tik duoti garo. Linksmas rokelis, liaudies dainų motyvai, „Bloodhound Gang“ „Along comes Mary“ ir visa vainikuojantis grupės „Mango“ perdirbinys „Pavasariniai žiedai“. Na, argi ne linksma? Nors kažin ar tai iš tiesų yra Utenos pasididžiavimas :)

Antri grojo kauniečiai K.A.N.G., tačiau išgirdus pirmuosius akordus šiuos veikėjus iškeičiau į bokalą alaus kitoje COMBO salėje. Ten tuo pačiu pasižiūrėjau John Bon Jovi koncerto įrašą, o ta proga su Blind Guardian prisiminėme vaikystę.
Na, kadangi čia lyg ir praleidžiu gabalą veiksmo, galiu užbėgdama visiems kitiems įvykiams už akių pasidžiaugti puikiu garsu. Taip, iš tiesų, COMBO teikia labai kokybiškas garsinimo paslaugas. Ne vieną kartą aną naktį pasvajojau, kokia laimė būtų klausytis taip įgarsintų metalinių koncertų. Tačiau esu tikra, kad visas svajones galima įgyvendinti, taigi netruksim ir su šia :).

Kai vėl grįžau į renginio epicentrą, publiką jau kaitino šiauliečiai „Brainers“. Atrodo, jie nelabai ką vežė, už nugaros net išgirdau repliką, skambančią maždaug „Jūs ką, iš šešto dešimtmečio??“ Na, kas daugiau belieka, kai nelabai veža? Pasistumdyti! Šast į šoną Forlorn, į kitą šoną- Blakullą, tiek ir tereikia, kad „progresyvus jaunimas“ įsišėltų (velnias, kokia skaudi ta mėlynė...). Po breinerių atėjo laikas kiek surimtėti, nes ant scenos žaislus dėliojosi SHADOWDANCES. Manau, čia organizatoriai šiek tiek „prašovė“- į renginį susirinko kiek kitokio plauko publika (nepamiršiu girto snukio, kuris įsisprendęs į šonus man aiškino, kaip jam patinka Marilyn Manson), bent aš aplinkui mačiau labai daug abejingų veidų. Tiesa, prieš mane makalavosi ir pora tikrai pamišusių gerbėjų, įnirtingai mojavusių grupės marškinėliais (galų gale vienas jų užsikorė ant scenos ir marškinėlius pakabino ant mikrofonų). Publika buvo tokia pasyvi, kad nutariau, jog reiktų bent kiek palaikymo. Tik pradėjau kratyti galva, žiū---- tiksliau, jau nebuvo „žiū“. Vienas iš pamišusių gerbėju besimaskatuodamas priartėjo taip arti, kad smagiai „įvažiavau“ su nosim jam į nugarą. Suspaudžiau, vildamasi, kad nosis netaps panaši į buroką, ir dešimtį minučių tramdydama ašaras svarsčiau, ar nebūtų verta prie baro paprašyti maišelio su ledu... dėkuidie, nosis neištino, tačiau dar ir šiandien tebeskauda. Dėl kažkokių nežinomų priežasčių SHADOWDANCES pasirodymas truko labai trumpai. Žinoma, publiką labiausiai užvežė HIM koveris.

Toliau į sceną kopė festivalio organizatoriai, MOUNTAINSIDE. Kaip ir reiktų tikėtis, galvų salėje prieš sceną iš karto gerokai pagausėjo. „Tusas“ buvo kaip reikiant, nusitarkavau lūpą ir gavau alaus ausin, ant marškinėlių, ir po jais. Salėje kone po kiekvieno gabalo buvo girdėti reikalavimas „Birutę!!!“. Grupė atsakė, kad Birutės negros. Cha!,- reklaminis triukas: gabalas buvo suvarytas pabaigai, užsigardžiavimui, visai salei pritariant „Ir niekas nežinojo, kad Birute buvo /.../“
 

Paskutiniai buvo festivalio pažiba ir tikriausiai koziris (kurį savo ruožtu koncerto pabaigoje prakeikiau)- KATEDRA. Kaip sakoma, legendinė. Iš tiesų, kaskart vis liūdniau pripažinti, bet ji darosi tiktai Legendinė. Pirmas kūrinys buvo gerai pažįstamas „Budelis“, o toliau... viskas kažkur jau girdėta, kažkaip lėkšta, ir visumoje viskas šiek tiek trenkė senelės spinta. Reiktų pasakyti, kad Katedros repertuaras priminė meksikietišką serialą - prasideda daina, priedainis, kiek "papjausto", priedainis, priedainis ir dar kartą n-tuoju laipsniu priedainis. Kita daina - vėl lygiai tas pats, tik kita melodija ir kiti žodiai, o dainos struktūra nepakitus. Stovi, klausaisi to priedainio, kol pradeda galvoj skambėt. Kažkas ne taip, niekas nevežė - nei žvaigždutės, nei daineles apie raudoną gėlę, o po juos- dar labiau „nevežantys“ pasapaliojimai apie aguonas, bei kas būna jų pavartojus. Šiaip jie bandė bendrauti su publika  ir rimčiau, bet kur tu čia pabendrausi kai prie scenos susirinkę "gerbėjai" bando parodyti metalistų vienybės ženklą dviem lenktais, o kartais ir vienu pirštu. Po teisybei, Katedra nusipelnė geresnės auditorijos nei keli pavėpę vos ant kojų besilaikantys piliečiai bei strakaliojantys pankai.

Atrodo, katedrininkai įkvėpimo semiasi patys iš savęs, kūrybine prasme nejuda iš vietos ir nelabai domisi, kad vyksta aplink juos- mano labai subjektyvia nuomone, juos apėmusi kūrybinė stagnacija, bet kitaip ir negali būti, kai verdama savose sultyse. Vis dėlto prarėkiau gerklę, klykaudama vienintelį savo pageidavimą- Requiem. Jeigu jis būtų išpildytas, gal gerokai entuziastingiau minėčiau šiuos legendinius lietuviško heavio banginius. Akmenys, akmenys, programinis „Mes- jėga“... Grįžus namo paklausiau „Mors ultima ratio“, ir širdis plyšta. O čia---- Reiktų kaip nors apibendrinti... Rokas yra smagu, geras rokas- dar smagiau.
Ei, kada bus tokios garso kokybės metaliniai koncertai?

P.S.: jei rokas išgelbėjo pasaulį, tai metalas palaiko jį gyvą.

DiEvA feat. Doom Maker :)